Yra bitkoinai tikresni nei vaikinai


Praėjus trisdešimt aštuoneriems metams nuo pirmo sąmoningai parašyto eilėraščio, poetą kalbina kitas poetas. Kaip manai, ar jie žvelgtų vienas į kitą su simpatija, ar paspaustų vienas kitam ranką? Gal atsimeni, kaip įsivaizduodavai jaunystėje save šešiasdešimtmetį, ir apskritai, kaip tuo metu Tau atrodė šešiasdešimtmečiai poetai — visko pasiekę?

Ar pasikeitė nuo to laiko Tavo santykis su poezija tiek skaitomų, tiek rašomų eilėraščių lūkesčiaipožiūris į rašytojų luomą, santykis su valstybe, pilietine visuomene, visu neliteratūriniu pasauliu?.

Ateitis Greitesne Nei Manote

Na ir dar įdomu būtų, jei konkrečiai pasakytumei, ką pastaruoju metu skaitai, ko knygose ieškai? Vienas filosofas, rodos, Arthuras Schopenhaueris, vaikštinėdamas su yra bitkoinai tikresni nei vaikinai, o gal, kaip Donaldas Kajokas, su šunele, ilgam sustojo ant tilto ir žiūrėjo į tekančią upę.

Policininkui kilo įtarimas trenktas žmogelis, ką žinai, gal — savižudis? Pusę amžiaus esu panašesnis į tą filosofą nei į tą policininką, kuris, aišku, kaip daugelis mūsų, žino ir kas jis yra, ir ką veikia, ir kokia iš to nauda. Nežinau, bet, kitaip nei filosofas, nieko nesiekiu sužinoti, tik iš nežinios į nežinią žinutes rašinėju.

Vis dar esu vienišas vaikas, vis dar esu tas jaunuolis iš šulinio, poetas Nežiniukas, kuris dar yra ir gyvenimo siaubo ištiktas vaikas, — aš, ir ne tik aš.

Net nupušę visi mes esame vaikiška paslaptis. Ir šita paslaptis retkarčiais, gražiausiomis akimirkomis, beveik sutampa linux bitcoin kasyklos poezija.

Gal poetai esam dar ir dėl to, kad mums rūpi tokie gyviesiems neįmanomi mažmožiai kaip mirties tuštuma ir mūsų — mirties akivaizdoje — tuštybė? Tik tiek, neturiu tam šulinio vaikiui ko daugiau ataidėti.

Poetai, Rimvydai, amžiaus neturi, pradingsta, vėl kur nors atsibunda — juk žinai, Tavo poezija žino. Dvidešimt septyneri, trisdešimt šešeri ar penkiasdešimt devyneri — tas pats siaubas, tokie patys džiaugsmai.

Visko per daug ir visko stoka, Vienos kraujas, ubagų balius. Šešiasdešimties pasaulis su visais jo rašytojais toks pat gražus, tik dar kvailesnis, nei buvo dvidešimt septynerių, bet nepamirštu, kad pasaulis yra toks, koks esu pats. Tas pats, vis toks pat keistas pasaulis, kuriame poezija be valstybės — galima, o valstybė be poezijos — ne.

Jokių valstybių jokie institutai, jokia pilietinė visuomenė to niekada nesuvoks ir nepakeis.

Mergina po vidurnakčio

Ir nereikia. Ką skaitau? Deja, skaitau, skaitinėju. Deja, beveik viską, ką siunčia likimas; jei skaityčiau vien genialias knygeles — vis tiek neužtektų gyvenimo, o gyvenimas iškryptų. Tik madingo šlamšto stengiuosi vengti, lai jį sušlamščia laikas. Skaitau lėtai. Knygose nieko neieškau, viską pats turiu, skaitydamas šitą turėjimą tik pasitvirtinu.

Seniokiška banalybė. Arba — jaunatviška banalybė: knygose, kaip seniau, tebeieškau tiesos grožio ir grožio tiesos. Tiesa, pastaruoju metu knygų dažniau klausausi — eidamas, važiuodamas, sportuodamas.

Tų, kurių, būdamas tinginys, skaityti neprisiversčiau, arba kitų, populiariųjų, šlamščiamųjų, kurių skaityti laiko negaiščiau.

Byla 1-2416-827/2019

Kaip manai, Aidai, ar didieji poetai vaikystėje kai dar nerašė ir dar nė nežinojo, kad rašys jau buvo poetai, ar jais tapo aplinkybių konkrečių patirčių, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių paveikti? Kai žvelgi į savo vaikystę iš dabarties, ar pastebi kokius nors aiškius ženklus, iš kurių būtų galima nuspėti, kad kūrybiškumas, artumas su literatūra ir būtent poezija Tau būdingas labiau nei daugeliui kitų vaikų, su kuriais augai?

Ar buvo kokių ištikčių, pabudinusių Tavy poetinį santykį su pasauliu, norą kurti? Ar Tavo skaitytos knygos yra bitkoinai tikresni nei vaikinai nuo bendraamžių skaitomų knygų?

Mokslininkas pusantro mėnesio gyveno indų šeimose, betarpiškai stebėjo jų santykius, migracinį elgesį.

Ar vaikystėje mėgai poeziją? Kurias knygas dabar galėtum pavadinti esminėmis vaikystės knygomis? Ką manei apie rašytojus? Ar jautei jiems pagarbą, ar svajojai atsidurti tarp jų? Marius Ivaškevičius sakė, kad jau paauglys būdamas rašė romanus, tik tie romanai buvo kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kuriuos tuo metu skaitė.

Top 6 geriausių internetinių pažinčių svetainių

Ar rašei arba svajojai būti rašytoju? Juolab yra bitkoinai tikresni nei vaikinai turėjai dėdę rašytoją — galėjai stebėti rašytojo būtį ir buitį iš arti? Žodžiu, ar Tavo vaikystėje slypi atsakymas nebūtinai toks pat, kaip šiandienkodėl esi poetas?

MURAKATA NONOKA sing Neko Funjatta Lyric Romaji + sub Indo

Rašytojas, juolab — poetas, būti nesvajojau, svajojau būti indėnas. Ką skaitė bendraamžiai — nepamenu.

yra bitkoinai tikresni nei vaikinai

Nederėtų šių atsakymų vertinti labai rimtai — nuspėjus klausimą užsirietė lūpų kampučiai, koers bitcoin lūpų kampučiais pasekė siela, ak, nežinau, būčiau dėkingas, jei į klausimą, kaip tampama poetu, Tu, Rimvydai, pats ir atsakytum… Kartą pasakojai, kaip mokykloje apsilankęs Sigitas Geda pareiškė, kad poetu gali būti kiekvienas, o Rimvydas Stankevičius su Ramūnu Gerbutavičiumi tuoj nusprendė, kad bus.

Bet, jei pastebėjai, ištarmę, kad poetais gali būti visi, iš visų susirinkusiųjų, kuriems didysis poetas kalbėjo, išgirdote tik judu. Ir štai tiedu vaikai, kraujo broliai, Elektrėnų poetai — nes kam gi dar, jei ne poetui, šautų galvon arba kas kitas patikėtųjog poezijos menas pavaldus visiems? Gal tik šiedu — keistoki, platesnio žvilgsnio, periferinio matymo, nuo aukštesnio kamino žvelgiantys toliau ir giliau nei ilgesio nepaveikti jų bendramoksliai… Du draugai, du besiginčijantys bendraminčiai, kremtantys knygeles, mėginantys rašyti eilėraščius — vienodai gabūs, vienodai talentingi, vienodai kitokie… Įsukti sunkiai paaiškinamų galių, paslapčių, patirčių.

Prabėgus trims dešimtmečiams, vienas jų — bene svarbiausia lietuvių poezijos figūra, o kitas — pirmosios knygos, jei neklystu, dar neišleido. Nežinau, kodėl taip yra.

Gal poeto dydis priklauso nuo jo aukos dydžio? Kiek turim — svarbu, bet svarbiau — kiek aukojam, grąžinam. Patartina — viską… Paauglystėje ir aš turėjau draugą, kuris poeziją rašė o svarbiausia — skaitė, suvokė daug ripple nėra kriptovaliuta, matė giliau, mokėjo grožį parodyti ir juo užkrėsti.

Bet žinomas poetas nėra, nors ligi šiol rašo. Kitas draugas skaitė po rimtą knygą kasdien, vaizduotės, išmonės ir avantiūrizmo turėjo dvigubai, bet poezija jam buvo nė motais, matyt, sveiko proto turėjo trigubai. Įsivaizduok, nenorėjo būti poetas, nė nesvarstė, nėra parašęs nė vieno net dabar, gyvendamas Paryžiuje!

Kartais — tyčia, bet dažniausiai — netyčia, žodžiai — ypač ką nors svarbaus prisiminus — linkę meluoti. Ir vis tiek drįstu teigti, kad manieji vaikystės prisiminimai — teisingesni, nors tavieji mano vaikystės prisiminimai — gražesni, tikslesni, istoriją verčiantys mitu, prozą — poezija.

yra bitkoinai tikresni nei vaikinai

Nors dabar, paveiktas Tavo linkusios mitologizuoti sąmonės, matau tuos teutonų vyčius iš miglos išneriančius priešais mane, ieškantį tėvo.

Beje, Rimantas Marčėnas, kaip Borgesas ar daugelis kitų, taip pat rašė apie pasimatymą su jaunu savimi. Dėdė Rimas gyveno Kaune, jo kūrybos kančių iš arti nemačiau, kelis džiaugsmus regėjau. Dėdę kažkodėl mačiau tėvo akimis — Rimutį, jaunėlį.

Mano atmintyje — ir trisdešimtmetis, ir sulaukęs aštuoniasdešimties — jis toks ir liko: jaunas žmogus, perspektyvus istorikas, pabandęs tapti rašytoju.

yra bitkoinai tikresni nei vaikinai