Šiuolaikiniame nuolat skubančiame pasaulyje, kuriame bene labiausiai vertinamas garsus kalbėjimas, nuolatinis buvimas dėmesio centre ir aktyvus socialinis gyvenimas, introvertas neretai lieka nesuprastas. Daugelis žmonių vis dar klaidingai įsivaizduoja, kad introversija yra tiesiog drovumas, nepasitikėjimas savimi ar netgi asocialumas. Tačiau psichologijoje šis terminas reiškia kur kas gilesnius asmenybės bruožus. Introvertas – tai žmogus, kurio psichinės energijos srautas yra nukreiptas į vidų. Skirtingai nei ekstravertai, kurie semiasi energijos iš išorinių dirgiklių, aplinkos šurmulio bei nuolatinio bendravimo, introvertai „pasikrauna“ savo vidines baterijas būdami vienumoje, reflektuodami ir nerdami į savo gilų minčių bei jausmų pasaulį. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie nemėgsta kitų žmonių ar nesugeba kokybiškai bendrauti; jie tiesiog tai daro kitaip, pirmenybę teikdami gyliui, prasmei ir asmeniniam ryšiui, o ne paviršutiniškam kontaktų kiekiui. Norint iš tiesų suprasti, kas yra introvertas ir kaip atpažinti šio asmenybės tipo žmones savo aplinkoje, būtina atsiriboti nuo visuomenėje vyraujančių stereotipų ir atidžiau pažvelgti į šio asmenybės tipo unikalumą bei neurologinius skirtumus.
Introversijos samprata ir neurologinis pagrindas
Žodį „introvertas“ pirmą kartą išpopuliarino garsus šveicarų psichiatras ir psichoanalitikas Karlas Jungas (Carl Jung) dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Jis teigė, kad kiekvienas žmogus turi įgimtą polinkį į vieną iš dviejų pagrindinių psichologinių tipų: introversiją arba ekstraversiją. Nors grynų, šimtaprocentinių tipų realiame gyvenime beveik nebūna ir dauguma mūsų yra ambivertai – turintys abiejų šių savybių mišinį – vis dėlto vienas polinkis paprastai dominuoja ir lemia žmogaus elgseną. Introvertų dominuojanti savybė yra natūrali orientacija į subjektyvų, vidinį išgyvenimų pasaulį. Šis skirtumas anaiptol nėra vien tik asmeninio įpročio ar auklėjimo reikalas; moksliškai įrodyta, kad jis turi labai tvirtą neurologinį pagrindą.
Šiuolaikiniai smegenų tyrimai atskleidžia, kad introvertų ir ekstravertų smegenys visiškai skirtingai reaguoja į neuromediatorių dopaminą, kuris smegenyse yra atsakingas už atlygio, motyvacijos ir malonumo pojūtį. Ekstravertams reikia kur kas didesnio dopamino kiekio, kad pajustų pasitenkinimą, todėl jie pasąmoningai nuolat ieško naujų išorinių patirčių, rizikos ir socialinės stimuliacijos. Tuo tarpu introvertų nervų sistema yra gerokai jautresnė dopaminui – per didelis jo kiekis ar per intensyvi aplinka juos greitai išsekina, sukelia stresą. Užuot siekę dopamino antplūdžio, introvertai labiau pasikliauja kitu neuromediatoriumi – acetilcholinu. Ši cheminė medžiaga aktyviausiai išsiskiria tada, kai žmogus giliai susikaupia, mąsto, skaito, mokosi ar ilgą laiką sutelkia dėmesį į vieną užduotį visiškoje ramybėje. Būtent dėl šios biologinės priežasties rami, nuspėjama ir tyli aplinka intravertams natūraliai sukelia komforto, harmonijos ir gilaus pasitenkinimo jausmą.
Kaip atpažinti introvertą savo aplinkoje?
Nors intravertai gali puikiai prisitaikyti prie įvairiausių, net ir labai aktyvių socialinių situacijų (ypač jei to reikalauja jų profesija ar artimi ryšiai), egzistuoja tam tikri pasikartojantys elgesio modeliai ir bruožai, padedantys atpažinti šį asmenybės tipą. Štai keletas ryškiausių požymių, kurie išduoda, jog bendraujate su introvertu:
- Energijos išsekimas po socialinių interakcijų: Net ir po labai smagaus, malonaus vakaro su artimiausiais draugais introvertas jaus emocinį ir fizinį nuovargį. Jam tiesiog būtina bent kelias valandas ar net visą dieną praleisti vienam, kad galėtų atstatyti savo išnaudotas jėgas.
- Pirmenybė mažiems, bet giliems draugų ratams: Užuot turėję dešimtis ar šimtus paviršutiniškų pažįstamų, introvertai dažniausiai palaiko labai artimus ir itin gilius ryšius su vos keliais žmonėmis. Introvertui draugystė reiškia visišką pasitikėjimą ir ištikimybę.
- Polinkis analizuoti prieš kalbant: Introvertas retai kada „plepa niekus“ vien tam, kad užpildytų tylą. Jis mėgsta gerai apgalvoti savo žodžius, informaciją apdoroti viduje ir išsakyti savo nuomonę tik tada, kai jaučia, kad ji yra vertinga, pagrįsta ir logiška.
- Priešinimasis netikėtumams ir spontaniškumui: Netikėti skambučiai vietoje trumpos žinutės, nekviesti svečiai ar paskutinę minutę pasikeitę planai intravertui gali sukelti didžiulį diskomfortą ar net nerimą. Jie kur kas labiau mėgsta planuoti savo laiką ir iš anksto žinoti, ko galima tikėtis iš ateinančios dienos.
- Stebėtojo pozicija didelėse grupėse: Darbo vakarėliuose ar didelėse žmonių susibūrimo vietose introvertai dažniau renkasi ramaus klausytojo ir atidaus stebėtojo vaidmenį. Jie sugeria aplinkos informaciją, užuot bandę perimti dėmesį ar tapti kompanijos siela.
Populiariausi mitai apie introversiją
Dėl to, kad Vakarų kultūra ir visuomenė ilgą laiką buvo ir vis dar yra labai stipriai orientuota į ekstravertiškas vertybes (pavyzdžiui, aktyvius pardavimus, atviras darbo erdves, nuolatinį „networking’ą“), apie introvertus susiklostė daugybė nepagrįstų mitų. Labai svarbu šiuos mitus sugriauti, siekiant geresnio asmeninio ir profesinio tarpusavio supratimo.
- Introvertai yra asocialūs ir nemėgsta kitų žmonių. Tai bene pats didžiausias ir labiausiai skaudinantis mitas. Introvertai nuoširdžiai myli žmones, domisi jais ir mėgaujasi bendravimu, tačiau jie vertina komunikacijos kokybę, o ne jos kiekybę. Jiems tiesiog atstumiantis atrodo vadinamasis „small talk“ (paviršutiniški, trumpi pokalbiai apie orą ar naujienas), jie visada nori iš karto pereiti prie gilesnių temų: idėjų, asmeninių jausmų, filosofijos ar gyvenimo prasmės.
- Introvertai nemoka būti geri lyderiai ar vadovai. Tiesą sakant, daugybė verslo tyrimų rodo, kad introvertai gali būti netgi geresni vadovai, ypač kai dirba su proaktyviais, kūrybingais darbuotojais. Introvertai lyderiai moka įsiklausyti į kitų komandos narių idėjas, nesiekia užgožti pavaldinių savo ego ir yra linkę priimti ypač kruopščiai apgalvotus, pasvertus sprendimus.
- Introversija yra tas pats kas drovumas. Nors drovus žmogus tikrai gali būti ir intravertas, šie du terminai toli gražu nereiškia to paties. Drovumas kyla iš baimės būti neigiamai įvertintam, iš socialinio nerimo, tuo tarpu introversija yra tiesiog biologinis ir psichologinis poreikis ramybei bei mažesniam išoriniam stimuliavimui. Introvertas nesibijo bendrauti, jam to tiesiog nereikia tiek daug, kiek ekstravertui.
- Introvertus reikia „pagydyti“, „išlaisvinti“ ir paversti ekstravertais. Žmogaus asmenybės tipo negalima pakeisti, nes tai nulemta ne tik jo ankstyvosios patirties, bet ir bazinės neurologijos. Bandymai priversti introvertą nuolat elgtis kaip ekstravertui sukelia jam tik chronišką stresą, emocinį perdegimą, fizinį išsekimą ir ilgalaikį nepasitenkinimą gyvenimu.
Introvertų stiprybės šiuolaikiniame pasaulyje
Viešojoje erdvėje dažnai pabrėžiami iššūkiai, su kuriais susiduria introvertai moderniose mokyklose ar darbovietėse, tačiau per retai kalbama apie jų neįtikėtinus ir unikalius privalumus. Pasauliui vis labiau vertinant giliąsias inovacijas, kompleksinę analizę, problemų sprendimą ir nuoširdžią empatiją, introvertų įgūdžiai tampa absoliučiai neįkainojami. Viena iš pačių svarbiausių jų stiprybių yra vadinamasis „gilusis darbas“ (angl. deep work) – gebėjimas dirbti maksimaliai susikaupus. Kai kitiems komandos nariams reikia nuolatinio stimuliavimo, bendravimo ar išorinės pagalbos, introvertas gali valandų valandas neatsitraukdamas praleisti tyloje spręsdamas sudėtingas logines ar strategines problemas, programuodamas, kurdamas dizainą ar atlikdamas mokslinius tyrimus.
Be to, šio asmenybės tipo atstovai yra fenomenaliai geri klausytojai. Bendraujant su atviru introvertu galite būti šimtu procentų tikri, kad esate iš tiesų girdimi ir suprantami. Jie nepertraukinėja pašnekovo, neskuba vertinti ir nesistengia pakreipti pokalbio eigos link savo asmeninės patirties. Būtent dėl šios išskirtinės savybės introvertai yra puikūs psichologai, terapeutai, rašytojai, mentoriai ir konsultantai. Jų gilus vidinis pasaulis leidžia lengvai pastebėti tas mažas detales ir niuansus, kurie nuolat skubantiems žmonėms tiesiog praslysta pro akis. Savo analitiniu požiūriu jie sugeba iš anksto įvertinti situaciją iš visiškai skirtingų kampų ir numatyti tolimas pasekmes, o tai ypač vertinama verslo kūrimo ir mokslo progresavimo srityse.
Kūrybiškumo ir savarankiškumo svarba
Mokslas įrodo, kad didžiausias kūrybiškumas ir pačios genialiausios idėjos dažniausiai gimsta visiškoje tyloje ir ramybėje. Daugelis žymiausių pasaulio mokslininkų, inovatorių, rašytojų ir menininkų, tokių kaip Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Bilas Geitsas (Bill Gates) ar Dž. K. Rouling (J.K. Rowling), save priskyrė arba priskiria būtent šiam ramesniam asmenybės tipui. Gilus susikaupimas vienumoje leidžia žmogaus mintims laisvai klaidžioti, pasąmoningai sujungti iš pažiūros niekaip nesusijusius dalykus ir taip sukurti unikalias inovacijas. Kadangi introvertas emociškai mažiau priklauso nuo aplinkinių žmonių pritarimo ar patvirtinimo, jis gali atkakliai siekti savo užsibrėžtų tikslų visiškai savarankiškai, nenuilsdamas ir sistemingai judėdamas pirmyn net ir tuomet, kai aplinka neduoda nuolatinio išorinio paskatinimo.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar introvertas per gyvenimą gali pasikeisti ir tapti ekstravertu?
Asmenybės tipas, ar tai būtų introversija, ar ekstraversija, yra glaudžiai susijęs su mūsų centrinės nervų sistemos struktūra ir smegenų chemija. Todėl žmogus negali iš esmės pakeisti savo biologinės prigimties ir tapti tikru ekstravertu. Tačiau bet kuris introvertas gali išmokti ir sėkmingai pritaikyti ekstravertiškus elgesio įgūdžius. Psichologijoje tai vadinama „laisvuoju bruožu“ – kai introvertas sąmoningai ir labai aktyviai elgiasi ekstravertiškai dėl jam asmeniškai svarbaus tikslo, pavyzdžiui, svarbaus darbo projekto pristatymo ar bendravimo su strateginiais klientais. Vis dėlto, po tokio intensyvaus „ekstravertiško“ elgesio seanso jam būtinai reikės grįžti į savo saugią ramybės būseną ir pailsėti vienumoje.
Kaip geriausiai bendrauti ir elgtis su introvertu, kad jo neišgąsdinčiau ir neatstumčiau?
Pats svarbiausias principas bendraujant su intravertais yra nuoširdi pagarba jų asmeninei erdvei ir laiko riboms. Nereikalaukite iš jų momentinių, neapgalvotų atsakymų į sudėtingus ar asmeninius klausimus – duokite jiems pakankamai laiko apgalvoti situaciją. Venkite skambinti jiems visiškai be jokio išankstinio įspėjimo; kur kas geriau yra parašyti trumpą žinutę ir iš anksto susitarkite dėl patogaus laiko pokalbiui telefonu. Organizuojant bendrus susitikimus ar šventes, rinkitės ramesnes erdves, kuriose nėra akinančių šviesų, labai trankios muzikos ar didelių, triukšmingų žmonių minių. Taip pat jokiu būdu nespauskite introverto privalomai dalyvauti visuose draugų ar įmonės socialiniuose renginiuose – priimkite faktą, kad jo atsisakymas dalyvauti nėra nukreiptas asmeniškai prieš jus, tai tiesiog visiškai normalus, fiziologinis jo poreikis tyliam poilsiui.
Ar introversija ir socialinis nerimas reiškia tą patį?
Ne, tai yra du visiškai skirtingi psichologiniai reiškiniai. Socialinis nerimas yra diagnozuojama psichologinė būklė ar net sutrikimas, kai žmogus jaučia neproporcingą, paralyžiuojančią baimę būti smerkiamas, kritikuojamas, stebimas ar atstumtas bet kokiose socialinėse situacijose. Ši baimė tiesiogiai sukelia stiprų stresą, paniką ir rimtą kančią. Introversija, atvirkščiai, yra visiškai sveikas ir natūralus asmenybės bruožas. Tipiškas introvertas nesibijo aplinkinių žmonių ir nebijo būti teisiamas; jis tiesiog sąmoningai renkasi kur kas ramesnį, mažiau stimuliuojantį gyvenimo būdą, nes per daug socialinės interakcijos jį greitai išvargina. Introvertas gali visiškai ramiai vienas pats sėdėti pilnoje kavinėje, skaityti knygą ir jaustis be galo laimingas, tuo tarpu socialinį nerimą turintis asmuo toje pačioje kavinėje galimai jaustų fizinius panikos simptomus vien dėl galimų aplinkinių žvilgsnių.
Kaip tėvams ir mokytojams padėti vaikui introvertui sėkmingai atsiskleisti mokykloje?
Vaikai introvertai šiuolaikinėje mokykloje dažnai jaučiasi perkrauti dėl nuolatinio triukšmo, dinamikos ir labai didelių klasių. Suaugusieji – tėvai bei pedagogai – jokiu būdu neturėtų stengtis vaiko „pakeisti“, padaryti jį garsesniu ar aktyvesniu prievarta, o atvirkščiai – privalo pripažinti ir vertinti unikalias jo stiprybes. Labai svarbu leisti tokiam vaikui turėti saugią, asmeninę, ramią vietą poilsiui iškart po pamokų. Ugdymo procese itin naudinga skatinti jų savarankiškus projektus, rašto darbus arba darbą mažose, 2–3 vaikų grupelėse, užuot nuolat ir netikėtai reikalavus garsiai atsakinėti prieš visą, dėmesį sutelkusią klasę. Neskubantis palaikymas, gili empatija, priėmimas ir pakankamos erdvės suteikimas be jokių abejonių padės vaikui introvertui įgauti tvirtą pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais ir leis jam sėkmingai, laimingai augti pagal savo paties natūralų ritmą.
