Šiuolaikiniame nuolat skubančiame ir technologijų perpildytame pasaulyje vis dažniau pasigendame tikro, nuoširdaus žmogiškojo ryšio. Nors esame pasiekiami vienas kitam vos vieno mygtuko paspaudimu, paradoksalu, bet emocinis atstumas tarp žmonių nuolat didėja. Būtent čia atsiskleidžia vienas svarbiausių žmogaus psichikos fenomenų, leidžiančių mums išlikti socialiais, supratingais ir palaikančiais – empatija. Dažnai kasdieniame gyvenime šį žodį vartojame norėdami apibūdinti gailestį ar užuojautą, tačiau psichologijos mokslo perspektyva rodo, kad tai yra kur kas gilesnis, sudėtingesnis ir reikalaujantis sąmoningų pastangų procesas. Gebėjimas įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, suprasti jo išgyvenamas emocijas ir atitinkamai reaguoti nėra tik graži charakterio savybė. Tai pamatinis įgūdis, lemiantis mūsų santykių kokybę, profesinę sėkmę ir netgi asmeninę psichologinę gerovę.
Daugelis žmonių klaidingai įsivaizduoja, kad žmogus gimsta arba turėdamas šią dovaną, arba ne. Visgi neuromokslininkai ir psichologai vieningai tvirtina – tai yra savotiškas psichologinis raumuo. Lygiai taip pat, kaip fizinėse treniruotėse ugdome kūno ištvermę, sąmoningomis pastangomis galime treniruoti ir savo emocinį intelektą bei empatiškumą. Šis procesas reikalauja kantrybės, noro mokytis ir atvirumo, tačiau rezultatai neabejotinai pakeičia gyvenimo kokybę iš esmės, leisdami kurti gilius, autentiškus ir pasitikėjimu grįstus ryšius su aplinkiniais.
Kas iš tiesų yra empatija pagal šiuolaikinę psichologiją?
Psichologijos moksle empatija apibrėžiama kaip gebėjimas atpažinti, suprasti ir iš dalies patirti kito žmogaus emocinę būseną, išlaikant aiškią ribą tarp savęs ir kito asmens. Tai reiškia, kad jūs galite pajusti tai, ką jaučia kitas, tačiau tuo pat metu suprantate, kad tos emocijos priklauso ne jums. Labai svarbu atskirti empatiją nuo paprastos užuojautos ar gailesčio. Kai mes gailimės žmogaus, mes stebime jo situaciją iš šalies ir dažnai jaučiame pranašumą arba atsiribojimą. Tuo tarpu empatiškas atsakas reikalauja nusileisti į to žmogaus emocinį lygmenį, pabandyti pamatyti pasaulį jo akimis ir pabūti kartu su juo jo išgyvenimuose be smerkimo ar skubėjimo duoti patarimų.
Mokslininkai, tyrinėjantys žmogaus smegenis, atrado vadinamuosius veidrodinius neuronus. Būtent jie suaktyvėja tiek tada, kai mes patys atliekame kokį nors veiksmą ar išgyvename emociją, tiek tada, kai stebime tai darantį kitą žmogų. Tai patvirtina, kad evoliuciškai esame užprogramuoti rezonuoti su kitų žmonių būsenomis, nes tai praeityje padėjo žmonių gentims išlikti, bendradarbiauti ir apsaugoti vienas kitą nuo pavojų.
Pagrindinės empatijos rūšys
Psichologai išskiria kelias skirtingas, bet viena kitą papildančias empatijos rūšis, kurios visos kartu sudaro pilnavertį empatinį atsaką:
- Kognityvinė empatija: Tai gebėjimas intelektualiai suprasti, ką kitas žmogus galvoja ir kokia yra jo požiūrio perspektyva. Tai tarsi sugebėjimas įlipti į kito žmogaus batus ir pamatyti situaciją jo akimis, neprisijungiant emociškai. Ši rūšis ypač naudinga derybose, versle ir konfliktų sprendime.
- Emocinė (arba afektinė) empatija: Tai tiesioginis kito žmogaus emocijų pajautimas savo kūne. Jei matote žmogų verkiantį ir jums patiems kaupiasi ašaros arba pajuntate gumulą gerklėje, tai veikia jūsų emocinė empatija. Tai gilus susitapatinimas su kito būsena, padedantis kurti stiprų tarpusavio ryšį.
- Užuojautos empatija (veiksmo empatija): Tai aukščiausias empatijos lygis, kai mes ne tik suprantame ir pajaučiame kito žmogaus skausmą, bet ir esame motyvuoti imtis konkrečių veiksmų, kad jam padėtume. Tai aktyvus noras palengvinti kito kančią, išlaikant sveiką atstumą.
Kodėl šis gebėjimas yra gyvybiškai svarbus mūsų gerovei?
Gebėjimas suprasti kitus žmones daro milžinišką teigiamą įtaką visoms mūsų gyvenimo sritims. Asmenys, turintys aukštą empatijos lygį, paprastai džiaugiasi geresne psichologine sveikata, patiria mažiau streso ir yra labiau atsparūs gyvenimo iššūkiams. Taip yra todėl, kad gilus ryšys su kitais žmonėmis skatina oksitocino – hormono, atsakingo už pasitikėjimą ir ramybę – išsiskyrimą smegenyse, o tai natūraliai mažina kortizolio, streso hormono, lygį.
Poveikis asmeniniams santykiams
Romantiniuose, draugiškuose ar šeimyniniuose santykiuose empatija yra tas klijų sluoksnis, kuris laiko žmones kartu net ir pačiais sunkiausiais momentais. Kai partneris ar draugas jaučiasi iš tiesų išklausytas ir suprastas, o ne kritikuojamas, stiprėja pasitikėjimas. Konfliktai tampa konstruktyvesni, nes užuot puolę vienas kitą, empatiški žmonės stengiasi suprasti oponento pozicijos priežastis. Be to, empatija padeda išvengti daugybės nesusipratimų, nes skatina komunikaciją be prielaidų ir išankstinių nusistatymų.
Empatijos vaidmuo profesinėje aplinkoje
Darbo vietoje empatiškumas ilgą laiką buvo nuvertinamas, laikant jį minkštuoju įgūdžiu, kuris nereikalingas kietame verslo pasaulyje. Tačiau šiandien situacija pasikeitė radikaliai. Modernūs lyderiai privalo būti empatiški, kad galėtų motyvuoti komandas, išvengti darbuotojų perdegimo ir kurti įtraukiančią darbo kultūrą. Empatiški vadovai geriau supranta savo pavaldinių poreikius, todėl gali efektyviau deleguoti užduotis ir pastebėti kylančias problemas dar prieš joms tampant krizėmis. Klientų aptarnavimo sferoje tai yra pagrindinis įrankis lojalumui kurti, nes klientai labiausiai vertina, kai įmonė nuoširdžiai gilinasi į jų problemos sprendimą.
Praktiniai žingsniai: kaip ugdyti empatiją savyje?
Nors empatijos pagrindai dedami dar ankstyvoje vaikystėje per santykį su tėvais ir artima aplinka, smegenų neuroplastiškumas leidžia mums keistis ir tobulėti visą gyvenimą. Jei jaučiate, kad jums kartais sunku suprasti kitus žmones, arba pastebite, kad dažnai įsiveliate į ginčus vien dėl to, kad nesiklausote oponento, šie psichologų patvirtinti metodai padės ugdyti emocinį intelektą.
- Aktyvaus klausymosi praktika: Dažniausiai mes klausomės ne tam, kad suprastume, o tam, kad atsakytume. Aktyvus klausymasis reiškia visiško dėmesio sutelkimą į pašnekovą. Padėkite telefoną į šalį, palaikykite akių kontaktą, stebėkite žmogaus kūno kalbą ir neduokite patarimų, kol jūsų to nepaprašo. Užuot pertraukinėję, leiskite asmeniui pabaigti mintį ir pasitikikslinkite, ar teisingai jį supratote, pavyzdžiui, sakydami: „Jei teisingai suprantu, tu jautiesi nusivylęs dėl šios situacijos…”.
- Skaitykite grožinę literatūrą: Nors tai gali skambėti netikėtai, daugybė mokslinių tyrimų įrodė, kad romanų, ypač gilių psichologinių kūrinių, skaitymas stiprina smegenų sritis, susijusias su kognityvine empatija. Skaitydami mes turime įsijausti į skirtingų veikėjų motyvus, išgyvenimus ir situacijas, kas tiesiogiai treniruoja mūsų gebėjimą suprasti skirtingas perspektyvas realiame gyvenime.
- Ugdykite sąmoningumą ir savirefleksiją: Kad galėtumėte suprasti kito emocijas, pirmiausia turite atpažinti savąsias. Reguliari savianalizė ir meditacija padeda geriau suprasti savo vidinius procesus. Kai suvokiate, kas jus patį pykdo, liūdina ar džiugina, atsiranda platesnis emocinis žodynas, kuriuo galite remtis bandydami pajusti kito žmogaus vidinę būseną.
- Išeikite iš savo burbulo: Mes natūraliai esame linkę empatiją rodyti tiems, kurie yra panašūs į mus – mūsų šeimai, draugams, tos pačios tautybės ar socialinės klasės žmonėms. Norint praplėsti empatijos ribas, būtina sąmoningai bendrauti su žmonėmis iš kitokių aplinkų. Pasikalbėkite su žmogumi, kurio politinės pažiūros skiriasi nuo jūsų, pasidomėkite kitomis kultūromis, savanoriaukite. Tokios patirtys ardo stereotipus ir ugdo gilų žmogiškąjį ryšį.
- Užduokite atvirus klausimus ir rodykite smalsumą: Užuot darę prielaidas, kodėl žmogus pasielgė vienaip ar kitaip, tiesiog paklauskite. Naudokite klausimus, prasidedančius žodžiais „Kaip”, „Kodėl”, „Ką tu manai apie…”. Smalsumas yra vienas didžiausių empatijos variklių, nes jis rodo, kad jums iš tiesų nuoširdžiai rūpi asmens vidinis pasaulis.
Dažniausiai užduodami klausimai apie empatiją
Šiame skyriuje aptarsime klausimus, su kuriais psichologai susiduria dažniausiai, kalbant apie empatijos fenomeną ir jo praktinį pritaikymą kasdienybėje.
Ar galima turėti per daug empatijos?
Taip, toks reiškinys egzistuoja ir kartais vadinamas hiperempatija. Kai žmogus be jokių apribojimų sugeria visų aplinkinių emocijas ir nesugeba atsiriboti nuo svetimo skausmo, jis pradeda gyventi kitų žmonių gyvenimus. Tai labai greitai gali privesti prie emocinio išsekimo, nerimo sutrikimų ar depresijos. Ypač dažnai tai nutinka padedančiųjų profesijų atstovams – medikams, psichologams, socialiniams darbuotojams. Labai svarbu išmokti justi kito skausmą, bet jo nepasiimti kaip savo asmeninės naštos.
Kaip atpažinti asmenį, kuriam trūksta empatijos?
Žmonės, turintys žemą empatijos lygį, dažnai pasižymi tam tikrais elgesio modeliais. Jie linkę nuolat kalbėti tik apie save, greitai praranda kantrybę, kai kiti pasakoja apie savo jausmus, dažnai kritikuoja ir teisina tik savo požiūrį. Tokie asmenys sunkiai supranta pajuokavimų ribas ir gali lengvai įžeisti kitus, patys to nesuvokdami. Ekstremaliais atvejais visiškas empatijos trūkumas gali būti susijęs su tam tikrais asmenybės sutrikimais, tokiais kaip narcisizmas ar antisocialus asmenybės sutrikimas.
Ar mažus vaikus galima išmokyti empatijos?
Tikrai taip. Vaikai empatijos mokosi daugiausia per modeliavimą – stebėdami, kaip su jais ir su kitais žmonėmis elgiasi tėvai. Kai tėvai atspindi vaiko jausmus (pavyzdžiui, sakydami: „Matau, kad tu dabar pyksti, nes negavai to žaislo”), vaikas mokosi atpažinti emocijas. Taip pat labai naudinga skatinti vaikus kalbėti apie tai, kaip gali jaustis kiti žmonės ar netgi gyvūnai tam tikrose situacijose, taip po truputį plečiant jų suvokimą apie kitų vidinį pasaulį.
Kuo skiriasi empatija nuo užuojautos ir gailesčio?
Tai esminis skirtumas emociniame raštingume. Gailestis dažniausiai yra žiūrėjimas į žmogų iš aukšto, lyg į auką, su mintimi „vargšelis, džiaugiuosi, kad man taip nenutiko”. Užuojauta yra rūpesčio parodymas, pripažįstant žmogaus kančią ir linkint jam gero, tačiau išliekant emociniame atstume. Tuo tarpu empatija yra buvimas kartu su žmogumi jo sunkume. Jei gailestis sako „man gaila, kad tu ten esi”, empatija sako „aš matau, kad tau sunku, ir aš esu čia su tavimi šiame sunkume”.
Empatijos apsauga ir asmeninių ribų nustatymas
Ugdant gebėjimą įsijausti į kitus, atsiranda vienas labai svarbus šalutinis iššūkis – emocinė higiena. Kuo žmogus atviresnis kitų išgyvenimams, tuo didesnė rizika jam tapti savotiška emocijų kempine, kuri sugeria ne tik aplinkinių džiaugsmus, bet ir toksišką negatyvumą, stresą bei traumas. Psichologijoje šis reiškinys žinomas kaip atjautos nuovargis arba empatinis perdegimas. Todėl bet koks empatijos ugdymas privalo eiti išvien su stiprių, sveikų asmeninių ribų brėžimu.
Ribų nustatymas nereiškia, kad tampate šalti ar apatiški. Tai reiškia sąmoningą sprendimą, kiek emocinės energijos galite skirti kitiems, nekenkdami sau. Kad apsaugotumėte savo psichiką, privalote išmokti pasakyti „ne”, kai jaučiate, kad resursai išseko. Tai gali pasireikšti paprastu atsisakymu dalyvauti destruktyviame apkalbų ratelyje arba tiesiu pasakymu draugui, kad šiuo metu neturite emocinių jėgų išklausyti jo problemų ir jums pačiam reikia poilsio. Pasitelkiant fizinį atsiribojimą, sąmoningo kvėpavimo pertraukėles ir laiką vienumoje, galima atkurti išeikvotus resursus. Tik tada, kai mūsų pačių emocinis resursų asotis yra pilnas, galime nuoširdžiai dalintis šiluma ir supratimu su kitais, paversdami empatiją ne savęs naikinimo įrankiu, bet kuriamąja galia, tvirtinančia žmogiškuosius ryšius.
